Egzistuoja skirtingi fotografijos žanrai – vieni į degtukų dėžutę įkiša juostelę ir vadina tai „pinhole“, kitiems malonumas yra nemokamai paveiksluoti nepažįstamus žmones gatvėje, dar kažkas mėgsta fotografuoti vakarėlius, kažkam atrodo žavu eksperimentuoti su lomografija. Visus šiuos fotografijos būdus vienija vienas bruožas – jiems nereikia jokio pasiruošimo. Tiesiog imi kas po ranka ir… Taip gimsta tūkstančiai nuotraukų, kurios įdomios viso labo tik jų herojams, autoriams bei jų giminėms bei draugams (ir tai ne visiems). Bet būna ir kitokio tipo fotografavimai – pasimatymai su monarchija, tarptautinę reikšmę turintys summit’ai ar parodos, stambiausių pasaulio šalių vadovų vizitai arba pvz. stambūs sporto renginiai. Visiems šitiems atvejams reikia labai stropaus pasiruošimo: kruopščiai suplanuotos logistikos, rimtos aparatūros bei labai konkretaus laiko paskirstymo. Improvizacijos čia gerokai mažiau, nei fotografuojant vestuves.
Visa tai žinodamas 2010-ųjų Rugpjūtį fotografavau Europos lengvosios atletikos čempionatą Barselonos olimpiniame stadione (kaip visi puikiai pamena, tai tas pats čempionatas kur Živilė Balčiūnaitė kovojo dėl liūdnai pagarsėjusio aukso medalio), 2011-ųjų Kovą – Europos atletikos patalpose čempionatas Paryžiaus „Bercy“ sporto rūmuose (taip, tai tuomet kai Austra Skujytė pelnė sidabro medalį), o prasidėjus rudeniui ir Europos vyrų krepšinio čempionatą didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
Kadrui – sekundės, pasiruošimui – mėnesiai
Kaip tai neskambėtų neįtikinamai, tačiau likus kelioms savaitėms iki žaidynių atidarymo fotografas jau turi aiškiai žinoti kokias nuotraukas parsiveš. Būtent ne vykti nepasiruošus, o tiksliai numatyti bei apgalvoti kompozicijas, lokacijas, laikus, transportą, mitybą, poilsį, elgesį su įranga bei dar pasiruošti nenumatytiems atvejams. Planavimas prasideda maždaug likus 3-4 mėnesiams iki čempionato. Kažkam ruošiamasi mėnesius, o kažkas išsisprendžia keliais telefono skambučiais. Tačiau procesas nesibaigia iki pat pasibaigiant rungtynėms. Toliau būsiančių eilučių tikslas – papasakoti apie savo pasiruošimą ir darbą planetos atletikos patalpose čempionate, kuris vyko Kovo 9-11 dienomis Turkijos didmiesčio Stambulo naująjame „Atakoy“ atletikos manieže. Taip, tai tas pats renginys kur daugiakovininkė Austra Skujytė garsino Lietuvą iškovodama pasaulinį bronzos medalį, o barjerininkė Sonata Tamošaitytė finale užėmė net ketvirtą vietą planetoje. Pagal pasiekimus šalis užėmė 22-ąją vietą iš 178-ių dalyvavusių.
Kiekvienas čempionatas skiriasi nuo ankstesnio, kadangi juos organizuoja skirtingos šalys ir jų federacijos bei savanoriai su funkcionieriais. Būtent jie sprendžia kur vyks rungtys, koks ten bus apšvietimas, kaip bus organizuojamas fotografų darbas, koks bus išrinktas varžybų logotipas (patogus fotografijai ar ne) ir taip toliau. Žodžiu, klausimų prieš „dieną X“ būna daugiau, nei atsakymų. Dauguma jų sprendžiami tik prasidėjus rungtynėms.
„Rafos“ instruktažas ir „seilinukų“ dalybos
Visa laimė, visuose svarbiuose Europos ir pasaulio atletikos čempionatuose yra pagyvenęs ir pražilęs, tačiau energingas ir humoro jausmą turintis, bet angliškai nekalbantis ispanas Rafaelis Segui, atsiliepiantis dešimtims fotografų į kreipinį „Rafa!“. Šis žemas praplikęs vyras yra IAAF (tarptautinė atletikos federacijų asociacija, kitaip sakant pasaulio čempionatų organizatoriai) fotokomisaras bei Europos atletikos federacijos (t.y. žemyno čempionatų organizatoriai) fotografijos viršininkas. Jis atsako prieš savo vadovybę už visų fotografų veiklą bei organizuoja jų darbą. Jo pareiga užtikrinti fotografams darbo sąlygas, jų saugumą, žodžiu jo užduotis yra padaryti taip kad fotografuoti būtų lengva ir malonu, tačiau fotografai niekam netrukdytų bei padarytų gerų nuotraukų. Šis žmogus kiekvieno čempionato išvakarėse praveda visų fotografų susirinkimą, kuriame paaiškinamos jų teisės, pareigos, maršrutai, sankcijos, nuotolinių kamerų naudojimo ir montavimo tvarka bei duodami nurodymai dėl saugumo. Susirinkimai tradiciškai baigiami „seilinukų“ (angl. bibs) dalybomis. Kiekvienas akredituotas fotografas gauna nustatytos spalvos liemenę, ant kurios užrašytas jo skiriamasis numeris. Neprofesionalaus elgesio atveju pagal numerį lengva tokį niekadėją identifikuoti, perspėti, o galbūt ir sustabdyti/atimti teisę dirbti varžybose. O galbūt tokią teisę panaikinti netgi iki gyvos galvos.
Važiuodamas į rimtus renginius (nebūtinai sportinius) fotografas nežino kas konkrečiai gali tapti sensacija, iš kur konkrečiai geriausia paveiksluoti, su kokiu objektyvu ir kokiais nustatymais. Žinoma, yra panašumai ir dėsningumai, bet jokių griežtų dogmų. Be to, rimtuose renginiuose su fotografija nebūna „palauk“, mat arba padarei gerą fotografiją, arba esi niekam neįdomus. Kažką praleidai – viso gero, nuleisk vandenį. Kaip tik todėl dalykiškai nusiteikęs fotografas turi apgalvoti kaip įmanoma daugiau smulkmenų iš anksto, kad vykstant įvykiui galima būtų mastyti apie nuotraukas, o ne apie organizacinius dalykus.
Nematomoji darbo pusė
Išankstinio pasiruošimo ir su čempionatų fotografavimu susijusios „virtuvės“ paprastai nematome, nebent vienas kitas tinklaraštininkas atskleidžia tam tikras smulkmenas. O juk reikia akredituotis, labai įdėmiai perskaityti ir detaliai įsisavinti prieš čempionatą išleidžiamą „media guide“ (kuriame pasakojama apie akreditavimo tvarką, susisiekimą, nakvynę, būsiančius renginius ir pan.), saugiai susivežti visą savo įrangą. Norint kokybiškai nupaveiksluoti dvidešimt šešių medalių komplektų dalybas aparato su 2-3 objektyvais toli-gražu negana. Žinoma, visko ir nesuspęsi, mat atletikoje daug rungčių vyksta vienu metu, o jos labai jau skirtingos – jei sprintą ar barjerinį bėgimą bei trenerius geriausia paveiksluoti su 400mm 2.8 IS objektyvu , tai šuolių į tolį ar trišuolio tokiu niekaip nepateiksi. Žodžiu, apie porą objektyvų galima nebent pasvajot. Teks turėti daug bagažo ir lengti nugarą. Taip dirba ir stambių pasaulinių agentūrų (Reuters/AFP/AP/Getty/EPA/dpa ir pan.) fotografai, tik už juos daug vadybinių klausimų išsprendžia tam skirti žmonės. Šių eilučių autorius nėra agentūriniu fotografu, tačiau nušviesti pastarąjį čempionatą pas jį užsisakė ne tik stambiausias Baltijos naujienų portalas DELFI, bet ir antras palei skaitomumą estų dienraštis „Ohtuleht“, o sąlygas darbui sudarė Lietuvos lengvosios atletikos federacija (asmeniškai dėkoju generalinei sekretorei Nijolei Medvedevai ir direktoriui Aurelijui Žiedui). Savo ruožtu žurnalo „Foto“ redakcija paprašė supažindinti skaitytojus apie fotografo dalią tokio renginio metu.
Pasiruošiant tokio žanro paveikslavimui reikia neblogai žinoti kokius reportažus darysi (t.y. kokiu kampu ir ką nušviesi). Šiame čempionate mano tikslai paprasti: kiekvienas kiekvieno rinktinės nario judesys plius kasdien dar vienas albumas „ne į temą“, su tiesiog gražiomis kitų sportininkų nuotraukomis. Bei pagal galimybes – papildomi fotorinkiniai, tokie kaip „gražiausios čempionato merginos“ arba „ryškiausi atletų triumfai“. Be to neblogai savo būsimoms nuotraukoms pasidaryti eskizus – kaip dailininkas iš anksto numato savo kūrinį, taip ir fotografas gali ir turi sugalvoti savo prekių pagrindinius akcentus. Idėjas sugalvoti reikia dar būnant namuose, o atvažiavus tiesiog galvoti kaip jas įgyvendinti. Atletikos fotografijoje mane kūrybai įkvėpia JAV sporto fotografų Donald Mirrale bei Mike Powell, geriausio rusų sporto fotografo Sergejaus Kivrino darbai.
„Ginkluotas iki dantų“
Į keturioliktąjį IAAF pasaulio dengtų patalpų lengvosios atletikos čempionatą mano bagažą sudarė du greitašaudžiai Canon fotoaparatai bei šešių objektyvų rinkinys: keičiamo pritraukimo 16-35mm II f/2.8L USM, 24-70mm f/2.8L USM, 70-200mm f/2.8L IS USM bei fiksuoto židinio 15mm f/2.8 Fisheye, 45mm f/2.8 Tilt-Shift + apsauginiu/maskuojančiu „Lens Coat“ apvakalu aptrauktas 300mm f/2.8 USM IS (renginio metu iš savo pažįstamų draugų skolinaus dar ir 400mm f/2.8 IS – pagrindinis futbolo, lengvosios atletikos ir prezidentinių renginių objektyvas). Plius du kompiuteriai: Lenovo ThinkPad X220 (pagrindinis – su integruotu 3G modemu bei SSD disku ir padidintos galios 9 celių, visą dieną veikiančiu akumuliatoriumi) ir Toshiba Satellite Pro (atsarginis – gi nerizikuosi sužlugdyti reportažą imdamas tik vieną kompiuterį į tokį svarbų renginį). Šalia – diktofonas (flash-interviu tučtuojau po finišo iš sportininkų imti) ir du „PocketWizard MultiMAX“ radiopaleidėjai bei trys stovai: du „Manfrotto Magic Arm“, vienas „Manfrotto 709B“. Ir dar krūvelė greitų „SanDisk“ kortelių, fotoaparatą „apdraudžiantis“ trosas (neduokdie atsitiktų kas nors neplanuoto ir varžybų metu nuo stogo į varžybų sektorių ar ant kokio žmogaus nukristų porą kilogramų sveriantis fotoaparatas).
Pastarieji dalykai reikalingi norint fotoaparatą montuoti tokiose rakursuose, iš kur paveiksluoti varžybų metu yra nerealu (tarkim, nuo ant stogo esančio techninio koridoriaus arba keli centimetrai nuo šuolių smėlio dėžės. Tai toks vienas iš būdų padaryti „unikalų“ kadrą: priveržti žnyplėm aparatą kokioje nors neįprastoje vietoje, pakabinti šalia radiopaleidėją, nustatyti kitiems fotografams netrukdantį dažnį (Olimpiadoje jie skirstomi pagal tabelį), rankiniu būdu nustatyti baltos spalvos balansą su ekspozicija ir ryškumu bei peržegnojus aparatą tikėtis kad išeis gerų nuotraukų. Kuo daugiau turi fotoaparatų, tuo daugiau gali tokių kadrų pridaryti. Aišku, reikia ne tik aparatų, bet ir linzių su paleidėjais ir tvirtinimo komplektais (mechaninės alkūnės, žnyplės, padai, varžtai). Kitaip sakant, norint padaryt nuotraukų reikia ne tik turėti įrangos, bet ir įdėti truputį pastangų (o tai, beje, visiškai pilnai pasiteisina). Svarbu: kartais tokius aparatus montuoti reikia likus mažų mažiausiai pusvalandžiui iki įvykio pradžios (Europos čempionatai), o kartais – likus kelioms dienoms (Olimpinės žaidynės). Kitaip jūsų paprasčiausiai neleis saugumo sumetimais. Apie tai kad visus nustatymus (angl. settings) ir funkcijas (angl. custom functions) bei sinchronizuoti fotoaparatų laikrodžius reikia sureguliuoti dar neperžengus namų slenksčio, manau, aišku ir taip.
Sprinto finalui – 8 fotoaparatai!
Su sporto įvykiais (galbūt tik išskyrus krepšinį ar futbolą) dažnai būna taip, kad visai neakivaizdu iš kur bei kaip fotografuoti, kol to pats nepabandei. Tam interneto laikais būtina gilintis kaip fotografavo kiti žmonės tose pačiose vietose. Stambulo atveju mano situacija buvo keblesnė – „Atakoy“ atletikos maniežas yra toks naujas, kad prieš čempionatą netgi Google paieška neturėjo kokybiškų jo nuotraukų. Būtent todėl nuo atvykimo į Stambulą trečiadienio popietę iki pat penktadienio ryto, kai varžybos startavo, areną aš (kartais pažiūrėdamas pro akutę ar pamatuodamas šviesą) išvaikščiojau įdėmiai žiūrėdamas penkis ar šešis kartus. Nes žmonės tokiuose renginiuose ne tik vaikšto pagal nustatytus maršrutus, tačiau ir fotografo akreditacija nesuteikia teisės lankytis visur. Laimei, tai ne pirmas mano čempionatas. Juo labiau, visad apsilankau ir būtinai fotografuoju televizinę repeticiją, kurioje būna tikri atletai, tikras apšvietimas ir galima sėkmingai pasiieškoti puikių rakursų ne tuščioje arenoje. O dar privalu gerai susipažinti su čempionato svetaine, kur rodomi visų įvykių startiniai sąrašai bei rungčių rezultatai. Kaip gi kitaip žinosi „kas, kur, kada“…
Pavyzdžiui, ar kada nors susimastėte kokia rungtis yra pati svarbiausia Olimpinėse žaidynėse? Koks įvykis yra labiausiai masinantis žiūrovus po atidarymo? Kuris žanras yra prestižiškiausias bei, galima sakyti, Olimpiados esmė? Teisingai – vyrų šimto metrų sprinto finalas. Norint puikiai nupaveiksluoti tokį dalyką (kuris tęsiasi kelias ar keliolika sekundžių), iš esmės, reikia bent jau aštuonių fotoaparatų su skirtingais objektyvais. Trys prie savęs (su objektyvais: 400mm – pačiam bėgimui, 70-200mm – atletui po finišo, 24-70mm – medalininkus su jų vėliavom bei apskritai platesniam kampui) + dar penki fotoaparatai sumontuojami nuošaly. Vienas fotografuoja startą, kitas – finišą iš viršaus, trečias – finišą nuo grindų, ketvirtas – potencialų nugalėtoją finišo akimirką iš priekio, penktas – trasos vidurys iš šono arba viršaus). Kai žaidynės tęsiasi kelias dienas ar net ilgiau, ko gero suprantama, kad susiplanuoti viską tikslai bei dar padaryti gerų nuotraukų nėra taip jau paprasta).
Už turkišką žodį – vietinių parama
Nes maža paties paveikslavimo, tai dar yra daugybė pašalinių dalykų. Tarkim, reikia gerai apgalvoti kur ir kada valgysi bei kiek tai kainuoja. Laimei, šiame čempionate organizatoriai visus žurnalistus ir fotografus su komentatoriais maitino nemokamai tiesiog spaudos centre. Tačiau taip būna toli-gražu ne visuomet – kartais tenka pietums išleisti dvidešimt eurų ir sukirsti juos per kelioliką minučių, mat jie patiekiami už pukilometrio nuo stadiono. Be to, dar reikia susipažinti su aptarnaujančiais savanoriais. Mat čempionato metu esi nuo jų truputį priklausomas, tad geriau yra iš anksto žinoti su kuo turi reikalų bei kas gali būti naudingas. Sutapimas, tačiau Turkijoje man itin pasitarnavo turkų kalba, kadangi jos mokėjimas žavi čiabuvius bei tuomet jie tiesiog tau daro stebuklus. Padeda daug daugiau, nei turėtų. Geriau neįmanoma tikėtis. Taigi, rekomenduoju bent jau truputį pramokti lankytinos šalies kalbą – jos nereikia kitiems, jos reiks jums.
Antrą čempionato dieną turkai vėl atsilyginio dėmesiu – kadangi kalbu jų kalba, o iš visų trijų Baltijos šalių buvau vienintelis fotografas visame čempionate, jie mane pakvietė pabendrauti tiesioginiame eteryje, mat šalia buvo įrengta populiaraus Turkijoje „TRT Spor“ kanalo studija. Praėjus kelioms valandoms prie manęs atskubėjo ir TRT reporteris bei pasiprašė interviu naujienoms. O dar renginio metu yra šaunu susipažinti su užsienio kolegomis, nes taip gali gimti naudingi kontaktai.
Žodžiu, kad čempionatas praėjo sėkmingai, supratau vos tik jam pasibaigus. Redaktoriai dėkoja už darbą, estai maloniai teiraujasi kur pervesti pinigus, sportininkai maloniai prašo nuotraukų, o draugai privačiai rašo gražias žinutes. Žinoma, artėja kiti atletikos čempionatai, o kur dar krepšinio rungtynės bei aviacijos šou, tačiau jų… Laukti verta ne tik man, bet ir žiūrovams!
Rezultatai
2012.03.07 (trečiadienis):
Lietuviai atvyko į pasaulio lengvosios atletikos čempionato sostinę Stambulą
2012.03.08 (ketvirtadienis):
Lietuviai jau išmėgino pasaulio lengvosios atletikos čempionato maniežą
2012.03.09 (penktadienis):
A.Palšytė nepateko į uždarų patalpų pasaulio lengvosios atletikos čempionato finalą, A.Skujytė po trijų rungčių – antra
Pasaulio lengvosios atletikos čempionato atidaryme – ir Lietuvos vėliava
Puikus rezultatas: ir S.Tamošaitytė, ir R.Sakalauskas Stambule pateko į pusfinalį
Pasaulio čempionato bronzą iškovojusi A.Skujytė: nusivyliau varžovėmis (+interviu)
Pirma diena per objektyvą
2012.03.10 (šeštadienis):
Kaip pasiekiamas pasaulio rekordas: Natalija Dobrynska
Sprinterė L.Grinčikaitė pateko į pasaulio čempionato pusfinalį
Barjerininkė S.Tamošaitytė pasaulio čempionate liko per žingsnį nuo medalio
Pasaulio atletikos čempionatas: daugiakovės grožis
Barjerininkė S.Tamošaitytė: net nesvajojau, kad būsiu ketvirta pasaulyje (+interviu)
Antroji diena per objektyvą
2012.03.11 (sekmadienis):
Sprinterė L.Grinčikaitė pagerino asmeninį rekordą, tačiau į pasaulio čempionato finalą nepateko
Trečia diena per objektyvą
Papildomi albumai: