Palyginimas publikuotas žurnale „Foto“ (2013 Balandis)
Gamintojai jau pajuto, jog nauja fotografuojančiųjų karta siekia kuo greičiau prilygti profesionalams. Tad jiems reikia pajėgių, didelį jutiklį turinčių aparatų. Šeši tūkstančiai litų –maždaug tiek Lietuvos prekybos salonuose kainuoja naujausi japoniški „pilno kadro“ aparatai „Canon 6D“ ir „Nikon D600“. Tai vienas kito verti varžovai. Abu virš dvidešimties megapikselių, reikalauja ir gerų objektyvų (jau neužteks pigiųjų EF-S ir DX ), padeda kurti HDR vaizdus, filmuoja ir džiugina nuostabia vaizdo kokybe, fotografuojant net ISO 2000 jautrumu. Štai čia panašumai baigiasi ir prasideda skirtumai, apie kuriuos truputį vėliau.
Abu aparatus testavau tris dienas: dvi iš jų fotografavau Lietuvos lengvosios atletikos uždarų patalpų čempionatą visiškai atnaujintame Šiaulių manieže ir vieną pusdienį vaikštinėjau po Vilniaus senamiestį, tikrindamas pirmųjų dienų įspūdžius. Daugiausiai fotografavau su vienodais objektyvais, 70-200mm 2.8 IS/VR. Abiejuose fotoaparatuose buvo kortelės „Sandisk SD Extreme“, 30 Mb/s.
Dalindamasis pastebėjimais apie šių fotoaparatų skirtumus, smulkiau nenagrinėsiu jų techninių parametrų, juos kiekvienas gali susirasti gamintojų ar pardavėjų interneto svetainėse. Pagrindines fotoaparatų savybes vertinsiu taškais, kuriuos susumavus ir paaiškės nugalėtojas.
Jautrumas. Praktinis „Canon“ maksimumas – ISO 25600, o „Nikon“ – ISO 6400. Teorinis „Canon“ maksimumas – ISO 102400, „Nikon“ – ISO 25600. Taigi, lyginant tik sausą specifikaciją, atrodytų, kad „Canon“ laimi pora ekspozicijų. Iš tiesų, pavyzdžiui, fotografuojant manieže tamsiu paros metu, savo triukšmų lygiu aparatai praktiškai nesiskyrė, įžvelgčiau tik minimalų „Nikon“ pranašumą. Atlikau tokį bandymą: abiems aparatams nustačiau tą pačią diagframą , išlaikymą ir didžiausius ISO („Canon“ – maksimalų teorinį ISO 102400, „Nikon“ – maksimalų praktinį 6400), tada „Nikon“ kadrui photoshopo programoje pridėjau keturias ekspozicijas, kaip kompensaciją. Kadras buvo aštresnis, nors ir ne toks kontrastingas. „Nikon“ pelno tašką.
Ryškumas. „Canon“ turi mažiau ryškumo suvedimo taškų ir nepatogesnį jų nustatymo mygtuką. Taigi, su „Nikon“ sukurti ryškų kadrą yra paprasčiau. Lyginant šį „Canon“ aparatą su ankstesniais „pilnakadriais“ jo giminaičiais (5D ir 5D Mark II), reikalai pasitaisė. Bet iki „5D Mark III“ dar toli. Mat greičiu nepasižymi abu aparatai – fotografuojant pro šalį bėgančius atletus, galima padaryti vieną arba porą kadrų, akivaizdu, jog jų yra maža. Bendras įspūdis toks, jog mano asistentės 2007 metų „Canon 40D“ fokusuoja sparčiau, be to, jis turi daug patogesnį valdymo jungiklį operatyviam ryškumo taško keitimui! O devynerių metų senumo „Canon 1D Mark II“ šioje srityje lengvai ir su dideliu atotrūkiu nurungtų abu testuojamus aparatus. Taigi, nors ir Pyro pergalė, bet tašką šiuo atveju teks skirti „Nikon“ – dėl daugiau ryškumo taškų ir patogesnio valdymo. Bet jei reikia greičio, geriau rinkitės „Canon 7D“ arba „Nikon D300“.
Spalvos. Turime pripažinti, jog spalvas suvokiame skirtingai ir vertiname pagal savo skonį. Kiekvienas „Canon“ ir „Nikon“ palyginimas patvirtina tą patį faktą – „Nikon“ spalvas perteikia truputį gražiau, bet „Canon“ – tiksliau. Žodžiu, jei netvarkytume nuotraukų kompiuteriu, tai „Nikon“ laimi. Jei fotografas bent minimaliai išmano redagavimą, tai tvarkydamas „Canon“ kadrus, gali išgauti didesnį natūralumą. Beje, „Nikon“ automatinis baltos spalvos balanso nustatymas dirbtinio apšvietimo patalpose dažnokai nuotraukas truputį pagelsvina, t.y., daugeliu atveju nustato per šiltą WB. Taigi, už spalvas skiriu tašką „Canon“.
Vaizdo kokybė. Jau rašiau apie jautrumą – favoritas „Nikon“, apie ryškumą – vėl „Nikon“, o vertinant spalvas – favoritas „Canon“. Tačiau, pavyzdžiui, pasitelkus labaratorinius „DxOMark“ rezultatus, palyginus spalvų gylį, dinaminį diapazoną bei aktyvių vaizdo taškų kiekį, „Nikon“ prieš „Canon“ laimi dvylikos taškų skirtumu 94:82. Įsitikinau pats: tą patį vaizdą nufotografavus abiem aparatais, ir „Canon“ rezultatą su „Genuine Fractals“ didintuvu interpoliavus iki 24-ių efektyvių vaizdo taškų (megapikselių), „Nikon“ kokybė vis tiek bus geresnė. Liūdna, bet tiesa. Taigi, tašką už kokybę pelno „Nikon“.
Patogumas. Akumuliatoriai ir jų krovikliai vienodi, „Nikon“ dirželis malonesnis, rankenos guma minkštesnė, lengviau trinti nuotraukas. Abiejų blykstės sinchronizavimo laikas ilgas, o rezultatai gana prasti: „Canon“ – 1/180 s, „Nikon“ – 1/200 s. Bet „Canon“ ant dirželio turi dangtelį akutei. Abiejų fotoaparatų dideli ir geri ekranai, tačiau „Nikon“ turi apsaugą – plastmasinį permatomą dangtelį, o „Canon“ nebent plėvele galima būtų užklijuoti. „Canon“ meniu, mano nuomone, patogesnis: jei lyginčiau dešimties metų senumo telefonus, skirtumas būtų kaip tarp „Nokia“ ir „Siemens“. Be to, „Nikon“ objektyvai prisukami prieš laikrodžio rodyklę – man tai nelabai patinka, esu įpratęs prie judėjimo iš kairės į dešinę, iš apačios į viršų bei pagal laikrodžio rodyklę. Taigi, subjektyvų patogumo tašką pelno „Canon“.
Papildomos funkcijos. „Nikon“ turi blykstę, o „Canon“ – ne. Dar „Nikon“ turi lemputę, skirtą pasišviesti suvedinėjant ryškumą. Į „Nikon“ galima įdėti dvi „SD“ korteles, o į „Canon“ – tik vieną. Tačiau „Canon“ aparatas turi naujovę – viduje įmontuotą GPS imtuvą, kuris „įsiuva“ į kiekvieną nuotrauką buvimo vietos koordinates, tad vėliau galima pasižiūrėti, kur tiksliai daryta viena ar kita nuotrauka (kaip „iPhone“!) bei galima sinchronizuoti tikslų laiką. Dykumoje teturint seną išsikraunantį mobilųjį ir „Canon“ aparatą, galima išsikviesti pagalbą – paprašius, aparatas ekrane parodys tikslias geografines koordinates. Žinoma, GPS funkcijas galima išjungti. Be to, „Canon“ turi ir Wi-Fi galimybę – kitaip tariant, jį galima valdyti iš savo telefono (keisti ekspozicijos nustatymus, fotografuoti, atlikti kortelėje esančių nuotraukų atranką, parsisiųsti nuotraukas ir t.t.), iš kompiuterio arba išsiųsti kortelėje esančias nuotraukas internetu tiesiog užėjus į kavinę. Vienareikšmiškai taškas atitenka „Canon“!
Svarbios smulkmenos. Abiejų aparatų užraktas labai tylus, nė iš tolo nepalyginsi su „Canon 1D“ arba „Nikon D4“. „Canon“ reklamuoja, jog ekrano raiška didesnė, tačiau šio skirtumo nepastebėjau. „Canon“ aparatas lyg ir mažesnis, nors praktiškai šio skirtumo nepajutau. Be to, „Canon“ objektyvai yra pigesni – tiek renkantis jų atstovų salonuose, tiek ir perkant pagal skelbimus. Svarbu ir tai, jog „Canon“ Vilniuje turi autorizuotą servisą.
Kita vertus, „Nikon“ turi pažangesnę filmavimo ryškumo suvedinėjimo sistemą (veikia ir prie f/8, o „Canon“ – tik iki f/5.6), didesnes „greitošaudos“ galimybes (5,5 kadro per sekundę prieš 4,5), tačiau fotografuodamas varžybas to nepajutau. Geresnis ir vaizdo ieškiklis (100% matomumas „Nikon“ aparate ir 97% – „Canon“), skiriasi ir užrakto ilgaamžiškumas (100 tūkstančių kadrų ir 150 tūkstančių). Tad šioje kategorijoje taško neskiriu nei vienam aparatui.
Išvada. Susumavus taškus – lygiosios: 3:3. Jie net ir išoriškai panašūs vienas į kitą. Abu tokie geri, kad turint nors pagrindines žinias apie fotografavimą, su jais būtų sudėtinga padaryti blogų nuotraukų . Lyginant nuotraukų kokybę, juntama minimali „Nikon“ persvara, tačiau ir „Canon“, be abejonės, turi savų, aukščiau įvardintų privalumų.
Žinoma, savo „Canon 1D Mark IV“ nieku gyvu nekeisčiau į naujutėlaitį „Canon 6D“ ar „Nikon D600“ – pasirinkimą lemtų ne pinigai ar turimi objektyvai. Man svarbus ryškumo suvedimo greitis – mėgstu fotografuoti 10 kadrų per sekundę, nes taip galiu išsirinkti geriausiai užfiksuotą akimirką. Man labai malonus ir „Canon 1D“ aparatų skleidžiamas užraktų garsas. Kita vertus, puikios būklės naudotas profesionalus „Nikon D3“ kainuotų pigiau, nei naujas „D600“! D3 aparato pasirodymas juk buvo tikra sensacija – jis ir šiandien konkurencingas ir visiškai nepasenęs.
Tačiau man fotografija yra pagrindinis darbas, veikla, iš kurios pragyvenu, o „Canon 6D“ ir „Nikon D600“ skirti rimtai nusiteikusiems mėgėjams, norintiems priprasti prie „pilnakadrio“ aparato. Šie aparatai puikiai tiks ten, kur nereikia greičio – portretinei, studijinei, interjerų ir architektūros, reklamos ir mados, natiurmortų ir peizažų fotografijai. Bet jie nebus tokie parankūs kuriantiems reportažus, sporto ir veiksmo fotografijas, norintiems fotografuoti aviaciją ar gyvąją gamtą. Ar tinka šie aparatai įamžinti vestuves? Diskutuotinas klausimas. Dabar madinga fotografuoti vestuves su „pilnakadriais“ aparatais bei fiksuoto židinio objektyvais, būtinai stipriai suliejančiais foną, kita vertus, dėl fotoaparatų užrakto bei ryškumo suvedimo lėtumo rizikuojate pražiopsoti svarbias akimirkas. Vis dėlto abu fotoaparatai tiesiog idealiai tiktų tiems, kas tik pradeda dirbti su rimta fototechnika. Su jais daug ko galima išmokti. Tik reikia turėti omenyje, kad dar reikės investuoti į gerus objektyvus – abu aparatai tučtuojau atskleidžia optikos trūkumus ir yra pritaikyti rimtiems stiklams: fotografuoti 6D/D600 su pigiu objektyvu būtų tas pats, kas turint „iPhone“ nesinaudoti internetu.